TARPTAUTINĖ SAVANORIO DIENA

Savanorystės samprata

Europos pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be aktyvaus ir savanoriško piliečių dalyvavimo sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Europoje jau dešimtmečiais sukaupta patirtį perima ir Lietuvos bendruomenės. Aktyviam mūsų tautiečių  dalyvavimui savanoriškoje veikloje įtakos turi nevyriausybinių organizacijų tinklas, dar vadinamas nevyriausybiniu, nepelno ar savanorišku sektoriumi. Savanoriška veikla yra vienas iš pamatinių šio sektoriaus požymių, dėl kurio jam suteikiama išskirtinė reikšmė, ir tikimasi, kad dauguma šių visuomenės labui dirbančių organizacijų, sudarys sąlygas aktyviai ir savanoriškai piliečių veiklai.

Tačiau tai nereiškia, kad savanorystė yra rezervuota vien tik nevyriausybiniam sektoriui – daugeliu atveju viešosios valdžios reguliuojamos įstaigos (ligoninės, senelių namai, bendruomenės centrai ir pan.) taip pat siekia plačiau pasitelkti piliečius savanoriškai veiklai.

Skirtingose valstybėse nevyriausybinių organizacijų ir savanoriškos veiklos sektorius plėtojamas skirtingai, atsižvelgiant į susiklosčiusias tradicijas, tų visuomenių politinės, kultūrinės, socialinės ir ekonominės raidos ypatumus. Pripažįstant, kad dėl savanoriško sektoriaus įvairovės sunku viename apibrėžime aprėpti įvairius savanoriškos veiklos aspektus, galima būtų įvardinti bent tris bendrus kriterijus:

• savanoriška veikla vykdoma laisva valia ir savo iniciatyva, ji negali būti privaloma;
• savanoriška veikla yra neatlygintina ir vykdoma ne dėl finansinių paskatų, tačiau savanorių patirtos išlaidos gali būti kompensuojamos;
• savanoriška veikla vykdoma turint tikslą veikti kitų žmonių, išskyrus savo šeimą, arba kitų visuomenės grupių labui ir taip būti naudingu visuomenei kaip visumai (nors kartu neginčytina, kad savanoriška veikla yra itin naudinga savanorio asmeninei saviugdai).